Kėdainių istorija

Pagrindinės datos
1372 m. Kėdainiai pirmą kartą paminėti H. Vartbergės „Livonijos kronikoje“.

1445 m. Kėdainiai atitenka Radvilų, Lietuvos didikų, nulėmusių tolimesnę miesto ateitį, nuosavybėn. Kairiojoje Nevėžio pusėje pastatyta mūrinė Šv.Jurgio bažnyčia ir Radvilų dvaras, dešiniojoje pusėje kuriasi miestas. Per Kėdainius nusidriekia Kauno-Rygos ir Vilniaus-Raseinių bei Šiaulių prekybiniai vieškeliai. Mieste lankosi vokiečių Hanzos pirkliai.

1535 m. Kėdainiai tampa Žemaičių administraciniu centru.

1549 m. Miestas tampa vienu iš pirmųjų ir aktyviausių reformacijos židinių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

1568 m. Kėdainiams oficialiai leista plėtoti laivybinę prekybą Nevėžio upe. Skongalio priemiestyje įsikuria uostas.

1574 m. Kėdainiai atitenka Jonui Kiškai.

1590 m. Kėdainiams suteiktos Magdeburgo teisės.

1602 m. per Nevėžį pastatytas pirmasis medinis tiltas, sujungęs kairiąją ir dešiniąją miesto puses.

1614 m. Kėdainiai vėl atitenka kunigaikščių Radvilų giminės protestantiškosios Biržų – Dubingių šakos atstovams.

1627 m. Kristupas Radvila patvirtina senąsias Kėdainių miesto laisves ir suteikia naująjį herbą. 1627 – 1655 m. valdant Kristupui Radvilai ir Jonušui Radviloms, Kėdainiai išgyvena „aukso amžių“. Mieste veikia dvi savivaldos – Senųjų Kėdainių ir Naujųjų Kėdainių (Jonušavos). Yra 6 turgaus aikštės, 10 amatininkų cechų, gyvena apie 4000 gyventojų. Veikia 6 įvairių konfesijų bažnyčios, spaustuvė, gimnazija, vaistinė.

1654 – 1667 m. karai su Rusija ir Švedija. Kėdainių klestėjimas nutrūksta, iš miesto pasitraukia pusė gyventojų, daugiausia – svetimšaliai pirkliai ir amatininkai. J. Radvilos iniciatyva Kėdainiuose pasirašoma LDK pasidavimo Švedijai sutartis, nutraukusi tolesnę Maskvos kariuomenės okupaciją.

XVIII a. pr. mieste kuriasi katalikų vienuoliai karmelitai ir jėzuitai.

1709 – 1711 m. Kėdainius nusiaubia Šiaurės karas, prasideda vietinių didikų tarpusavio kovos, siaučia didysis maras.

XVIII a. pr. Kėdainiuose pradeda aktyviai veikti žydų bendruomenė, mieste gyvena ir mokosi garsus žydų mąstytojas Elijahu , vėliau išgarsėjęs Vilniaus Gaono Elijahu vardu.

XVIII a. pab. žlunga Lietuvos – Lenkijos valstybė, Kėdainiai netenka savivaldos ir tampa eiliniu provincijos miesteliu.

1811 m. Kėdainiai atitenka grafų Čapskių nuosavybėn.

1831 m., 1863 m. Kėdainiai ir jų apylinkės tampa sukilimų prieš caro režimą centru.

1866 m. Kėdainiai atitenka rusų generolo grafo E. Totlebeno nuosavybėn.

XIX a. pab. pagyvėja miesto ūkinis gyvenimas, plečiasi pramonė.

1914 – 1916 m. Pirmasis Pasaulinis karas, nuniokota ir sudeginta pusė Kėdainių.

1919 m. vasaris vyksta pirmieji mūšiai dėl Lietuvos nepriklausomybės. Prie Kėdainių vyksta pirmosios Nepriklausomybės kovų kautynės, kuriose žūsta pirmasis Lietuvos savanoris P. Lukšys.

1940-1944 m. sovietų ir nacių okupacija, vyksta trėmimai į Sibirą, sunaikinama žydų bendruomenė.

1958 – 1990 m. Kėdainiai tampa svarbiu pramonės ir tranzito centru.

1991 m. sausio 13 d. sovietinės armijos agresijos metu Vilniuje žuvo du kėdainiškiai: Alvydas Kanapinskas ir Vytautas Koncevičius. Jie palaidoti miesto kapinėse, Kauno gatvėje, o jų vardais pavadintos gatvės Kėdainiuose ir Pelėdnagiuose.

1992–1993 m. iš Kėdainių pasitraukė sovietų kariuomenė.